Elektroninės patyčios - tai priekabiavimo forma, pasireiškianti per skaitmenines medijas, pavyzdžiui, socialinius tinklus, žinučių siuntimo programas ar elektroninius laiškus. Šis reiškinys paveikia ir aukas, ir agresorius/vykdytojus. Bėgant metams atlikti tyrimai nustatė veiksnius, galinčius padidinti riziką patirti patyčias elektroninėje erdvėje ar jose dalyvauti, taip pat veiksnius, galinčius apsaugoti paauglius nuo šių neigiamų patirčių. Toliau pateikiami nustatyti rizikos ir prevenciniai veiksniai (Cortés ir kiti, 2019 m.; Yudes ir kiti, 2020 m.; Sorrentino ir kiti, 2023 m.).

  • Dažnas naudojimasis kompiuteriu ir mobiliuoju telefonu: Paaugliai, kurie daug laiko praleidžia naudodamiesi elektroniniais prietaisais, pavyzdžiui, kompiuteriais ir mobiliaisiais telefonais, dažniau susiduria su elektroninėmis patyčiomis. Kuo daugiau laiko praleidžiama internete, tuo didesnės galimybės bendrauti su kitais elektroninėje erdvėje, kai kurie iš tų asmenų gali būti priešiškai nusiteikę. Be to, per ilgas šių prietaisų naudojimas gali paskatinti netinkamą elgesį, jei nėra nuolatinės priežiūros.
  • Anonimiškumo pervertinimas socialiniuose tinkluose: sitikinimas, kad socialiniuose tinkluose užtikrinamas anonimiškumas, yra rizikos veiksnys tiek kaltininkams, tiek aukoms. Kaltininkams anonimiškumas gali paskatinti užgaulų elgesį, nes jie nesijaučia atsakingi už savo veiksmus. Tai taip pat paskatina aukas dalytis vaizdo įrašais, nuotraukomis ir asmenine informacija, nesuvokiant, kaip lengvai tokia medžiaga gali plisti internete.
  • Paramos ir nuolatinio bendravimo socialiniuose tinkluose ieškojimas: Paaugliams, itin priklausomiems nuo socialinio bendravimo skaitmeninėje erdvėje, kyla rizika tapti elektroninių patyčių aukomis. Pripažinimo ar pritarimo internetinėje erdvėje poreikis gali paversti juos pažeidžiamais, ypač tinkluose, kuriuose skatinamas perdėtas viešumas ir konkurencija dėl populiarumo.
  • Tradicinių patyčių patirtis: Asmenys, kurie jau anksčiau asmeniškai patyrė patyčias arba jas vykdė, dažniau patenka į situacijas, susijusiomis su elektroninėmis patyčiomis. Tai gali būti susiję su besitęsiančiais elgesio modeliais, kai tiek auka, tiek agresorius perkelia konfliktus iš fizinės į virtualią aplinką. Kaltininkams technologijos pasiūlo naują metodą priekabiavimui tęsti, o aukoms patyčių patirtis gali toliau kartotis virtualioje erdvėje. Be to, lengviausiai nuspėjamas elektroninių patyčių vykdytojo veiksnys taip pat yra tai, kad šis asmuo galėjo patirti patyčias realiame gyvenime ar internete.
  • Pamokų praleidinėjimas: Mokyklos nelankymas yra siejamas su didesne tikimybe įsivelti į elektronines patyčias. Tiek patyčių aukos, tiek smurtautojai gali nelankyti mokyklos dėl įvairių su patyčiomis susijusių priežasčių. Patyčių vykdytojams atotrūkis nuo mokyklos aplinkos gali padidinti tikimybę, kad jie ieškos pripažinimo ar galimybės užsimiršti internete. Aukų atveju mokyklos nelankymas gali būti elektroninių arba tradicinių patyčių pasekmė.
  • Menka savivertė: Esant menkai savivertei, gerokai išauga tikimybė tapti elektroninių patyčių auka. Asmenys, mažiau pasitikintys savo socialiniais ir asmeniniais įgūdžiais, gali nežinoti kaip apsiginti ar nubrėžti ribas, kai iš jų tyčiojamasi, todėl jie gali tapti lengvu patyčių taikiniu. Tai dažnai pastebima, nes aukos yra linkusios pateisinti patyčių vykdytojo veiksmus, kaltindamos save dėl to, kas įvyko. Smurtautojai taip pat dažnai neigiamai vertina save, o tai jiems sukelia pyktį ir nusivylimą kasdieniame gyvenime.
  • Socialinių įgūdžių stoka: Paaugliams, kuriems trūksta reikiamų socialinių įgūdžių taip pat kyla didesnė rizika tapti elektroninių patyčių aukomis. Šie įgūdžiai apima gebėjimą efektyviai bendrauti, spręsti konfliktus ar palaikyti teigiamus santykius su bendraamžiais. Šių įgūdžių stoka gali lemti socialinę izoliaciją, o tai savo ruožtu padidina tikimybę tapti internetinių patyčių auka. Priekabiautojų tarpe galima pastebėti sunkumus išreiškiant emocijas (aleksitimija), empatijos trūkumą ir moralinį atsiribojimą ir (arba) sutrikusį netinkamo elgesio pasekmių suvokimą. Be to, daugelis kibernetinio smurto kaltininkų jaučia spaudimą iš kitų smurtautojų tęsti netinkamą elgesį.
  • Priklausymas mažumoms arba pažeidžiamoms grupėms: Paaugliai, priklausantys pažeidžiamoms grupėms arba laikomi „kitokiais“ (dėl jų rasės, tautybės, seksualinės orientacijos ar kitų savybių), yra labiau linkę patirti elektronines patyčias. Priekabiautojai gali pasinaudoti šiais skirtumais kaip pateisinama priežastimi tyčiotis, kurstydami diskriminaciją ir neapykantą.
  • Prastas bendravimas su tėvais: Nepakankama tėvų priežiūra naudojant išmaniuosius įrenginius ir socialinius tinklus padidina riziką tapti tiek auka, tiek agresoriumi. Autoritarinis auklėjimo stilius gali įtikinti paauglius, kad teisingas bendravimas yra pagrįstas smurtu. Be to, atviro bendravimo su tėvais trūkumas gali užkirsti kelią aukoms laiku pranešti apie patyčias.
  • Alkoholio ar narkotikų vartojimas: Paaugliai, kurie vartoja alkoholį ar narkotikus, yra labiau linkę agresyviai elgtis internete. Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą gali nulemti socialinių įgūdžių trūkumas, dėl to susidaro brandos iliuzija. Šių medžiagų vartojimas gali trukdyti priimti tinkamus sprendimus ir padidinti impulsyvumą.

Klausimai pamąstymui: Tarkime, jūsų draugas tapo elektroninių patyčių auka. Jei jis arba ji jums to nepasakė, kaip atpažintumėte ją arba jį, kaip auką? Kaip atpažintumėte agresorių?